Nepriklausomybės prisiminimai
„Ivri gimnazija, įkurta 1919 m. tokių lyderių kaip rabinas Grinas ir mano senelis ponas Teitelbaumas, buvo žydų Vilkaviškio pulsas. Tai buvo griežtos drausmės ir aukštų siekių pasaulis. Nors Lietuvių gimnazijos mokiniai vilkėjo rudus drabužius, mūsų mokiniai buvo atpažįstami visame mieste iš violetinių kepurių.“
Švietimas čia buvo holistinis; mokytojai ne tik vertino darbus – jie kiekvieną savaitę apžiūrėjo mūsų asmeninius sodus ir kambarių būklę. Šiose salėse hebrajų kalba buvo gyvoji mūsų ateities kalba, tiltas tarp senovės pasaulio ir sionistinės svajonės.“
- Gila Shoham
„Violetinių gėlių jūra: Ivri hebrajų gimnazija buvo ne tik mokykla, bet ir mūsų tapatybės išraiška.“
„1940 m. muzika nutilo. Rusai uždarė Ivri gimnaziją ir perkėlė mus visus į lituanistinę mokyklą. Staiga atsidūrėme dviejose pamainose, mokėmės pasaulyje, kuris nebekalbėjo mūsų kalba.“ – Avrahamas Kagnanskis
„Vilkaviškio centre dominavo Turgaus aikštė – vieta, kur miestas susitiko su kaimu. Kiekvieną antradienį ir penktadienį kaimo gyventojai atvykdavo su vaisiais, sūriais ir paukštiena.“
Mūsų kepyklos buvo legendinės. Tokiose kepyklose kaip mano senelio Šmielio Smiligas darbas buvo atliekamas tik rankomis, o baltais chalatais vilkintys darbininkai gamindavo viską – nuo kasdienių bandelių iki specializuotų macų miltų Pesachui. Prieš šventes miesto oras keisdavosi, nes „balabustotai“ gamindavo cgalucko saldainius ir pyragus. Tai buvo gausos pasaulis – ryškus kontrastas su pagrindinių produktų „deficitu“, kuris atkeliaudavo su sovietų pareigūnais 1940 m.
„Pamenu, kaip mano mėgstamiausi – bananai ir apelsinai – dingo iš parduotuvių. Nuo dvidešimties rūšių duonos liko tik dvi. Sovietų pareigūnai supirko viską; staiga neliko nei dešrų, nei sviesto, nei pyragų.“ – Ranana
Vilkaviškį apibrėžė nepaprastas „Chessed“ (labdaros) įstaigų tinklas. Bendruomenė buvo visiškai autonomiška, valdė savo „Beit Din“ ir užtikrino socialinį saugumą kiekvienam gyventojui.
Tokios organizacijos kaip „Mass Le'Col Ha'Dal“ teikė beprocentes paskolas iki 100 litų, kurias buvo galima grąžinti nedideliais intervalais. Tokios grupės kaip „Ezra“ rūpinosi ligoniais, o „Hachnasat Calah“ užtikrino, kad net ir labiausiai vargstančios nuotakos turėtų gražias vestuves. Nuo „Etzim La'Horef“ (žiemos kuras) iki „Malbish Arumim“ (nuogų aprengimas) miestas veikė kaip viena didelė šeima. Ši savitarpio pagalbos dvasia pasiekė kulminaciją drąsioje naktinio Suvalkų pabėgėlių gelbėjimo operacijoje, kurią koordinavo mūsų pačių kaimynai nakties tamsoje.
„Prisimenu įvairovę – ruošiau macą vargšams, kurą šalčiui ir net padėdavau jaunesniems vaikams apsirengti Purimo kostiumais. Vilkaviškyje aktyviai dalyvauti šiose labdaros organizacijose pradėta nuo labai jauno amžiaus.“ – Dvora Dolev
„Vilkaviškyje bendruomenė buvo bankas. Nuo beprocentinių paskolų iki malkų žiemai – niekas nebuvo paliktas vienas su šalčiu.“
"Kvapų ir spalvų šventovė: Senelių namų sodai buvo miesto pasididžiavimas."
„Miesto pakraštyje, netoli sinagogų, stovėjo Žydų senelių namai – pastatas, kuris buvo ir parkas, ir gyvenamoji vieta. Jį supo gražus sodas, pilnas egzotinių medžių ir ryškių gėlių, kurios atrodė ne savo vietoje mūsų mažame Lietuvos kampelyje.“
Šeštadieniais ir švenčių dienomis sodas tapdavo miesto svetaine. Geriausiais drabužiais pasipuošusios žydų šeimos vaikštinėdavo takais, o vaikai žaisdavo tarp žiedų. Tai buvo rami ir ori vieta, kur buvo pagerbiami vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimas rasdavo ramybę. Nuostabu, bet šis pastatas išgyveno artėjančio karo liepsnas ir galiausiai miestui tarnavo kaip moterų ligoninė – ilgalaikis grožio, kurį kadaise kartu puoselėjome, likutis.
„Prisimenu tų sodų kvapą šiltą šeštadienio popietę. Tai buvo vieta, kur laikas tarsi sustojo, o egzotiški augalai leido mums pasijusti tarsi būtume daug didesnio, gražesnio pasaulio dalimi.“ – Gila
„1939-iesiems artėjant į pabaigą, iš Vakarų papūtė karo vėjai. Vokietijai užpuolus Lenkiją, žydų pabėgėlių banga iš Suvalkų krašto bėgo link Lietuvos sienos. Nakties viduryje pasienio kaime Vižainuose mobilizavosi Vilkaviškio bendruomenė.“
Vadovaujami tokių asmenybių kaip Šmarihu Pustapeckis, miestas ne tik stebėjo horizontą; jie veikė. Jie koordinavo veiksmus su pasienio apsaugos pareigūnais, organizavo transportą ir šimtus išsekusių sielų atgabeno į mūsų bendruomenės saugumą. Trumpam Vilkaviškis buvo prieglobstis – paskutinė nepriklausomos Lietuvos svetingumo kibirkštis prieš sovietų „raudonajam šešėliui“ peržengiant tas pačias sienas 1940 m. birželį.
Vižainių tiltas: paskutinė šventovė
„1939-iesiems artėjant į pabaigą, iš Vakarų papūtė karo vėjai. Vokietijai užpuolus Lenkiją, žydų pabėgėlių banga iš Suvalkų krašto bėgo link Lietuvos sienos. Nakties viduryje pasienio kaime Vižainuose mobilizavosi Vilkaviškio bendruomenė.“
Vadovaujamas tokių asmenybių kaip Šmarihu Pustapeckis, miestas ne tik stebėjo horizontą; jie veikė. Jie koordinavo veiksmus su pasienio apsaugos pareigūnais, organizavo transportą ir šimtus išsekusių sielų atgabeno į mūsų bendruomenės saugumą. Trumpam Vilkaviškis buvo prieglobstis – paskutinė nepriklausomos Lietuvos svetingumo kibirkštis prieš sovietų „raudonajam šešėliui“ peržengiant tas pačias sienas 1940 m. birželį.