Šventosios žemės atkūrimas: Kapinių ekspedicija (2007–2008 m.)
Kai po pirmojo trumpo apsilankymo Vilkaviškyje grįžau į Izraelį, mane persekiojo suvokimas, kad iš gyvybingos 500 metų senumo žydų bendruomenės praktiškai nieko neliko. Vienintelis tikras fizinis liudijimas buvo apaugusios, užmirštos žydų kapinės. Žinojau, kad reikia kažką daryti. Nusprendžiau grįžti – šį kartą ne kaip turistas, o tyrinėti ir išgelbėti išnykusį pasaulį.
Pačioje mūsų darbo pradžioje
Tinklo kūrimas
Projektas prasidėjo nuo paprastos užklausos, paskelbtos „JewishGen“ skelbimų lentoje. Atsakymų buvo stulbinamai daug. Per šį skaitmeninį tinklą buvau supažindintas su dr. Wayne'u Frankeliu iš Bar Harboro, Meino valstijos. Wayne'o šeimos šaknys Vilkaviškyje buvo plačios, ir, kaip ir mane, jį sužavėjo istorinis, ranka pieštas prieškario miesto žemėlapis, kurį Dvora Dolev sukūrė iš atminties. Nekantraudamas pamatyti, ką galima rasti išlikusiuose antkapiuose, Wayne'as greitai tapo mano pilnateisiu ekspedicijos partneriu.
Prieš išvykdami gavome oficialų leidimą apžiūrėti teritoriją iš Vilnijos žydų bendruomenės vadovo pono Simono Gurevičiaus ir Vilkaviškio mero pono Algirdo Bagušinsko. „Naujosios“ kapinės, naudotos nuo 1875 iki 1942 m., dabar buvo savivaldybės nuosavybė.
Dr. Wayne'as Frankelis stovi prie vieno iš savo protėvių kapų
Vilkaviškio meras Algirdas Bagušinskas.
Darbas prasideda
2007 m. rugpjūtį mudu su Veinu atvykome į Lietuvą. Prie mūsų prisijungė ponia Viktorija Riazanceva, mūsų nuostabi vertėja, kurios nuolatinė šypsena ir atsidavimas tapo didžiausiu mūsų turtu.
Kai pirmą kartą įžengėme į kapinių teritoriją, užduoties mastas pasirodė bauginantis. Teritorija buvo visiškai apaugusi tankiomis piktžolėmis ir krūmynais, o vietiniai uodai mus agresyviai pasitiko. Apsiginklavę žirklėmis ir vabzdžius atbaidančiomis priemonėmis, ėmėmės varginančio fizinio darbo: nuo kiekvieno akmens rovėme dūstančią augmeniją, valėme paminklų sienas ir sistemingai juos fotografavome. Tuo tarpu Veinas kruopščiai suplanavo teritorijos planą.
Netikėta sąjunga
Mūsų pastangos neliko nepastebėtos. Prieš tai buvome susitikę su aistringu Vilkaviškio savivaldybės muziejaus direktoriumi ponu Antanu Žilinsku, kurį giliai sujaudino mūsų misija atkurti šį trūkstamą jo miesto paveldo skyrių.
Antrąją dieną kapinėse mūsų laukė neįtikėtina staigmena. Pažvelgę aukštyn, pamatėme, regis, visą Vilkaviškio savivaldybės parkų ir rezervatų departamentą einantį į kapines mums padėti! Kartu su vietos komanda dirbome ir kapinių valymas žaibišku greičiu.
Ponia Viktorija Riazanceva,
Antanas Žilinskas, Vilkaviškio savivaldybės muziejaus direktorius
Atkurtas palikimas
Ekspedicijos pabaigoje mūsų komanda sėkmingai išvalė, dokumentavo ir nufotografavo maždaug 150 stovinčių antkapių. Remdamiesi atliktais fiziniais matavimais, apskaičiavome, kad teritorijoje saugiai palaidota beveik 5000 kapų – tai reiškia, kad nors naciai ir jų kolaborantai negailestingai pavogė antkapius, šventos poilsio vietos liko nepaliestos.
Mūsų aptiktas pablogėjimas buvo dešimtmečius trukusio natūralaus nepriežiūros, o ne aktyvaus priešiškumo rezultatas. Veinui ši kelionė atnešė stebuklą: nepaisant visų sunkumų, jis rado nepaliestą savo prosenelio paminklą.
Iš Vilkaviškio išvykome giliai paguosti žinodami, kad mūsų protėvių poilsio vietos pagaliau matomos, gerbiamos ir užrašytos ateities kartoms.
