Ankstyviausi metai 1300–1795
Pasak tradicijos, žydai Vilkaviškyje pradėjo kurtis jau XIV amžiuje, tačiau senosiose žydų kapinėse rasti antkapiai datuojami tik 1575 m. XVI amžiaus pradžioje karalienė Bona (karaliaus Žygimanto Senojo žmona) padovanojo Vilkaviškio gyventojams medienos maldos namų statybai. Žydai taip pat buvo tarp šios paramos gavėjų ir 1545 m. pastatė sinagogą, kuri, kelis kartus renovuota, išliko iki pačio Antrojo pasaulinio karo.
Joje stovėjo didingas trijų aukštų (11 metrų aukščio) ąžuolinis Aron Hakodeš (Šventoji Skrynia), papuoštas meniškai raižytais medžio ornamentais. Jame buvo saugomi keli iš Ispanijos ištremtųjų atvežti ritiniai, taip pat įprasti Toros ritiniai (Sifrei Torah).
XVIII amžiaus pradžioje mirę žydai iš Karaliaučiaus (Kionigsbergo, Prūsijos) buvo vežami laidoti į Vilkaviškį, nes Karaliaučiuje jiems nebuvo leista įsirengti savų kapinių.
XVIII amžiaus viduryje choleros epidemija užklupo Vižainio miestelį (Vižainis – dabartinė Lenkija), esantį maždaug 35 km į pietus nuo Vilkaviškio. Iš ten atvykę žydų pabėgėliai, kuriems nebuvo leista įeiti į patį Vilkaviškį, apsigyveno netoliese esančiame miške, o Vilkaviškio bendruomenė juos rėmė maistu. Daugelis jų mirė ir buvo palaidoti šalia miško. Šių žydų palikuonys vėliau įsikūrė Vilkaviškyje ir gyveno čia iki pat Holokausto.
Didžioji šios medžiagos dalis paimta iš Josefo Rosino straipsnio. Ponas J. Rosinas maloniai suteikė leidimą naudoti šią medžiagą.
Iš knygos „Mūsų tėvynė Vilkaviškis“
Žydų gyventojai pastatė nedidelę sinagogą LDK didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco žmonos Onos (Klaros Izabelės de Mailly-Lascaris) atminimui. Vėlesniais metais ir tarpukariu mieste buvo statomos bei veikė ir mažesnės sinagogos bei maldos namai (klausalai).
1679 m. balandžio 7 d. žydų bendruomenei buvo suteikta privilegija plėsti prekybą, pardavinėti gėrimus bei įvairias prekes. Mieste leista laisvai verstis amatininkams: auksakaliams, skardininkams, siuvėjams ir kitiems meistrams. Taip pat jiems leista turėti savo mokyklą ir tris pastatus šalia jos, įrengti kapines bei laisvai laikytis savo religinių papročių. Kartu suteikta teisė statyti kosherinę skerdyklą ir be apribojimų pardavinėti mėsą.
1732 m. Vilkaviškyje jau minima visa eilė gatvių:
Dvaro (Zamkowa)
Gudelių (Gudelska)
Kauno (Kowienska)
Naumiesčio (Wladyslawowska)
Aukštoji (Wysoka)
Varšuvos (Warszawska)
Gardino (Grodzinska)
Miesto širdyje veikė turgavietė su 25 prekybiniais prekystaliais. Iki 1747 m. turgus išaugo jau iki 31 stendo, taip pat susiformavo dvi naujos gatvės bei skersgatviai, atsišakojantys nuo Kauno gatvės.
Miesto plėtrą pertraukė nelaimės: 1781 m. birželį ir rugsėjį bei 1782 m. spalį Vilkaviškį nuniokojo keli dideli gaisrai. Liepsnos sunaikino 47 namus, sandėlius ir smukles. Tačiau gyventojai ryžtingai ėmėsi atstatymo darbų, ir jau 1790 m. miestas gavo oficialų leidimą statyti savo plytinę.
Pinchas Hakehillot 1692
Vilkaviškio žydų bendruomenės įrašai 1692 m.
Bendruomenės savivalda ir valdymas
Miesto viešąjį gyvenimą tvarkė Bendruomenės komitetas, kurį sudarė rabinai ir autoritingi, gerbiami bendruomenės nariai. Ši taryba prižiūrėjo bei valdė visas religines, švietimo ir socialinės rūpybos įstaigas.
Valstybės valdžia į vidaus reikalus praktiškai nesikišo, todėl rabinams buvo suteikti įgaliojimai:
Registruoti gimimus ir mirtis
Rinkti mokesčius bendruomenės reikmėms
Teisti ir spręsti konfliktus tarp bendruomenės narių
Unikalus šios istorijos liudytojas – oficiali Vilkaviškio bendruomenės užrašų knyga (Pinkas), apimanti 1692–1833 metų laikotarpį. Šis neįkainojamas dokumentas šiandien yra saugomas Centriniame žydų tautos istorijos archyve Jeruzalėje.
1782 m. gaisras Vilkaviškyje
1781 m. Vilkaviškio gaisro nuostolių inventorizacija
Šį unikalų istorinį dokumentą atrado dr. Ruth Leiserowitz. Jame pateikiama išsami 1781 m. Vilkaviškio gaisro padarytos žalos inventorizacija, surašyta 1782 m. spalio 31 d.
Šis dokumentas – tai neįkainojamas šaltinis, leidžiantis sužinoti to meto žydų gyventojų, kurių namai sudegė arba buvo stipriai apgadinti, vardus ir pavardes. Taip pat jame minimi ir nuomininkai, gyvenę kai kuriuose iš šių namų.
Gaisro padariniai:
40 žydų savininkų namų buvo itin sunkiai apgadinti arba visiškai sunaikinti.
7 krikščionių savininkų namai taip pat nukentėjo nuo ugnies, tačiau jų pažeidimai buvo nežymūs.
Dr. Rūta Leiserowitz
1784 m. Vilkaviškio žydų surašymas
Istorinis kontekstas
1569 m. Liublino unija sujungė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę į bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kurios teritorija apėmė dabartinę Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir dalį Lenkijos. Valstybę valdė Seimas, sudarytas iš kilmingų žemvaldžių. XVIII amžiuje bajorų seimelis sudarė apie 12 procentų visų gyventojų (apie milijoną žmonių), ir būtent jie rinko Lietuvos didįjį kunigaikštį bei Lenkijos karalių.
Žydų autonomija ir valdymas
ATR valdovai suteikė žydams plačią vidinę autonomiją. Žydų mokesčių mokėtojai (atstovaujantys apie 25 % kiekvieno kahalo – žydų bendruomenės – namų ūkių tarybų) rinko savo atstovus į Keturių žemių tarybą Lenkijoje ir Lietuvos tarybą. Šios tarybos veikė kaip tarpininkės tarp žydų bendruomenių ir ATR vyriausybės.
XVIII a. pabaigos iššūkiai
XVIII a. antroje pusėje, stiprėjant kaimyninių Austrijos, Rusijos ir Prūsijos imperijų kišimuisi bei siekiams išplėsti savo teritorijas, ATR valstybė politiškai ir ekonomiškai nusilpo. Valstybės valdymo aparate bei pačių kahalų vadovybėje išplito korupcija, todėl daugelis vietos bendruomenių (kahalų) tapo finansiškai nemokios.
Perrašė ir iš dalies išvertė Ralphas Salingeris iš Kfar Ruppino kibuco iš medžiagos, kurią maloniai pateikė dosnus anoniminis rėmėjas. Su dviejų labai gerų draugų – Janušo Justynos iš Zlotovo, Lenkijos, kuris, bijau, galėjo sugadinti jam regėjimą ir kantrybę dėl savo puikios pagalbos, – ir dr. Mareko Kaminskio iš Fall Creeko, Viskonsino, malonia pagalba.